Maloniai kviečiame gegužės 3 d. 15.00 val., Z. Zinkevičiaus (92) aud. į dr. Vuk Vukotič seminarą Kas toji kalba? Kalbokūros perspektyva.
Anotacija:
Kalbinių vienetų žymių, tokių kaip „kalba“, „tarmė“, „atmaina“, „sociolektas“, „kreolas“, jų pavadinimai ir taksonomijos yra sukurtos tam tikrų agentų, kurie gali būti paprasti kalbos vartotojai, politikai, mokytojai ir pan. Vis dėl to, akademiniai lingvistai turi didžiausią autoritetą apibrėžiant, kas yra „teisingas“ kalbos vienetas ir koks jo statusas. Jiems suteiktas svarbus, bet moksliškai nedėkingas darbas kurti lingvistines taksonomijas ir pavadinimus. Nedėkingas tuo, kad patys lingvistai supranta, jog jų sugalvotos etiketės – kalbinės realybės idealizuoti vaizdiniai. Be to, idealizuoti kalbos vaizdiniai neretai gali virsti ideologizuotais, kas gali turėti rimtų politinių pasekmių.
Šiame pranešime, remdamasis naujausiais „kalbokūros“ (language making) (Krämer, Vogl & Kolehmainen, 2022) paradigmos tyrimais, noriu pristatyti sociologinį požiūrį į kalbinių vienetų kilmę. Sociolingvistai tradiciškai išskiria kalbos standardizavimą kaip pagrindinį ir svarbiausią kalbokūros procesą, tačiau jie nepakankamai atsižvelgia į nestandartinių atmainų kūrimą. Atsekdamas, kaip lingvistai apibrėžia, įvardyja ir hierarchizuoja kalbinius vienetus, išskyriau bent keturis kalbokūros procesus, kurie galėtų paaiškinti, kaip istoriškai atsiranda (bet kurios hierarchijos ir prestižo lygmens) įsivaizduojamas kalbinis vienetas. Jos yra: (1) Vieneto apibrėžimas, kuris gali būti (1.1) Lingvistinis, (1.2) Ekstralingvistinis ir (1.3) Taksonominis; (2) Vieneto pavadinimas, (3) Kvaziingvistinių bruožų priskyrimas (pvz. raštas, rašyba); (4) Santykių su kitais / aplinkiniais vienetais apibrėžimas.
Šį modelį iliustruosiu lygindamas slavų, baltų bei germanų lingvistų sukurtus kalbinius vienetus, remdamasis savo šiuo metu atliekamais tyrimais su užsienio tyrėjais (Vukotić, 2024; Vukotić, forthcoming; Maxwell, Vukotić & Klaver, forthcoming; Maxwell, Dollinger & Vukotić, forthcoming). Modelis gali būti naudojamas kritiškai nagrinėti pačių kalbininkų nusistovėjusias kalbokūros praktikas, kurias būtina įvertinti ypač, kai prasideda diskusijos apie tam tikrų vienetų hierarchizavimas. Vienas iš kalbokūros diskurso politinio panaudojimo pavyzdžių yra 2021 m. V. Putino išleista esė “Об историческом единстве русских и украинцев”, kur jis tuo pačiu metu teigė, kad rusų ir ukrainiečių kalbos yra dvi atskiros kalbo, tiek kad ukrainiečių yra rusų kalbos tarmė.
Literatūra:
- Krämer, Philipp, Ulrike Vogl & Leena Kolehmainen. (2022). What is “Language Making”?. International Journal of the Sociology of Language 274, 1-27.
- Vukotić, Vuk. (2024). Are languages and dialects inventions of nationalism? On the problem of totalising metalanguage. Nations and Nationalism. Pre-published online >
- Vukotić, Vuk. (forthcoming). Verisimilous nationalism and ideological nationalism as epistemological stances. Nationalities papers. Submitted.
- Maxwell, Alexander, Vuk Vukotić & Susie Klaver. (forthcoming). Rhetorical Strategies and the Language/Dialect Dichotomy: Linguists Justifying the Classification of Central South Slavic. Slavonic and East European review. Revise & resubmit.
- Maxwell, Alexander, Stefan Dollinger & Vuk Vukotić (forthcoming). On the Glottonyms of Dialect Taxonomies and their inevitable “language making” dimension. Discourse and Society. Drafting.